Vilnius nebėra mūsų pasakų miestas

Kaip mes per tą laiką, kol jame gyvenam, dirbam ir kuriam dalykus, nustojom gerai jaustis Vilniuje ir pradėjom galvoti apie kraustymąsi kitur. Kodėl taip įvyko ir kas tai nepaliaujamai skatina? Stebim aplinką ir galvojam - ar Vilniuje dar yra laisvos minties jaunimo? Ar viskas jau labiau apie atrodymą? Kodėl tiek jaunoji karta, tiek visos kitos Lietuvoje bendrai nepasižymi pilietiškumu ir natūraliai kylančia lyderyste? Ar jūsų vaikams trūksta iššūkių? Ar ikimokyklinukai stokoja būsimos karjeros vizijos? Gal dėmesio vertas variantas - dvikalbė mokykla? O gal metas tiesiog pakvėpuoti ir leisti vaikams būti vaikais? Nes korporatyvinėmis mašinomis pabūti jie tikrai suspės. Būrelių idėjos jei būčiau klasės auklėtoja ir neišmintinga pabaiga.